Tik iš ties paragavęs saldainį gali suvokti jo skonį, kad ir kiek apie jį būtų pasakoję kiti. Protas toks jau yra, kad jis negali patirti ir sukurti kažko naujo, užbėgti laikui, jutimams už akių, prasiskverbti į nematomą sferą ir ką nors iš jos parsinešti. Tai jau širdies darbas. Net kai manome, kad visgi sugalvojome kažką naujo, dzingtelėjo idėja – tai irgi būna širdis, praspraudusi savo patarimą, išminties žinutę pro trumpą proto poilsio tarpelį, kol jis nespėjo susigaudyti… Protas mums reikalingas tam, kad galėtume nuspręsti pajudinti koją, pasiimti maisto iš šaldytuvo, įvykdyti aukštesnės sąmonės impulsą. Jis tėra impulso vykdytojas, jo išraiška, bet ne pats impulsas. Uoliai dirbęs ir atvedęs mus iki tam tikros ribos gyvenime, toliau vesti jis nebegali. Toliau gali tik tarnauti širdžiai, dažnai visiems laikams padėdamas į šalį per tiek metų stropiai rinktą informaciją, kuri jau nebegali peržengti Amžinybės slenksčio, jei žmogus visgi per jį perlipa ir trokšta eiti toliau.

O atrodydavo, taip gerai viską suprantam, taip esame užtikrinti savo pojūčiais, kad galėtume galvą guldyti… Dažnai būname taip įsitikinę šios savo akimirkos ir sąmonės pakopos suvokimo teisumu, kad viską ir visus vertiname per šią prizmę. „Nee, jaučiu, kad toje situacijoje jis taip ir taip turėjo omeny, arba taip darė dėl to ir to“. O galbūt tai tik mes toje situacijoje taip būtume darę, o mūsų stebėtas žmogus veikia visiškai kitoje realybėje. Kaip dažnai po tam tikrų suvokimų jaučiamės lyg kažkas būtų uždangą nuo akių nuėmęs, lyg visą laiką virš mūsų galvos kabėjo kažkokios suvokimo lubos, kurios ėmė ir pasitraukė. Vaizdas, kurį laikėme pilnu ir išbaigtu, pasirodė tesąs kruopelė, kurią tegalėjome matyti pro rakto skylutę. Ir štai lubos pasitraukė, arba durys atsivėrė… Koks gi šokas ir nuostaba apima! Tai dar tiek visko buvo?! O aš jau padariau tiek išvadų, tiek teisiau, vertinau ir tvirtinau savo „teisiausią tiesą“. Viskas gerai. Toks mokymosi procesas. Ir tokių lubų ir durų atsivers dar daugybė. Kai atrodys, kad jau galas, kad jau gyvenimo suvokimas apsivertė aukštyn kojomis, pasirodys, kad tai tik pradžia… Kad tik dabar imame žengti į suvokimo kelią, į pagalbos tiesai ir šviesai kelią. Kad dabar, pabudę, jau galime būti naudingi, veiksmingi šviesuliai.

Protas čia jau jaučiasi bejėgis. Jį kankina baimė, nesupratimas, rodytųsi, chaosas, bet vidus lyg ir ramus. Tiek loginių samprotavimų, priežasčių ir šablonų atkrenta. Jie tiesiog nieko nebepaaiškina, ką ima suvokti vidus. Tampa žymiai sunkiau net perteikti savo pojūčius kitam, jeigu jis klausosi vien protu. Viskas pasidaro taip nebestabilu… bet laisva. Taip neaišku… bet gera ir džiugu. Širdis tiesiog liepia kažką daryti, nors protas ir nesuvokia, ar tai gerai, ar blogai, teisinga, kam, kodėl ir t.t. Ir po truputį jis atsitraukia. Vis labiau veriantis širdies srovėms, iš naujo užpildančioms žmogų intuityviu suvokimu, nauju stabilumu, tvirtybe ir harmonija, prasideda naujas gyvenimas. Širdies gyvenimas. Pasiaukojančios meilės, pakylėjimo virš materialios kasdienybės, tačiau ir visiško šaknų įleidimo į Žemę gyvenimas.

Teveda mus amžinoji Šviesa ir Meilė. Tepadeda mūsų širdims atsiverti vis labiau ir susilieti su savo dieviškąja prigimtimi, kada visas gyvenimas patampa vientisa tėkme, lengvumu, džiaugsmu, tiesiog palaimingu buvimu, kaip kad Dievas Pats patiria visą kūriniją per Save.