Sveiki, brangieji. Buvau pas vieną puikų specialistą pratęsti savo vidinei kelionei, tiksliau ieškoti jai naujų priemonių, pagalbos. Tikėjausi visko, lygiai taip pat kaip ir nieko. Ir net negalėčiau pasakyti, ką tiksliai supratau. Tačiau buvo labai verta ir labai džiaugiuosi, kad nuėjau.

Man parodė, kad daugybės įvairių baimių yra viena labai keista priežastis – kūno pojūčių baimė. Iš pradžių nesupratau. Sakau, tai skausmo baimė? Sako, ne. Tai kančios? Mirties? Ne, – kūno pojūčių. Tądien per tris valandas pasakyti jo žodžiai pamažu skleidėsi vėliau. Kiekvieną dieną atsiverdavo vis naujas vokas, kurių pluoštą jis man įdavė greituoju būdu.

Kūno pojūčių baimė? Iš pradžių jis man paaiškino, kad absoliučiai visi mūsų jausmai, kiekviena įmanoma emocija, mintis, energija galų gale mumyse pasireiškia tiesiog kaip jutimas. Nei geras, nei blogas, mes tiesiog kažką jaučiame. Jis pasakė, kad mūsų protas nėra atskiras nuo kūno ir kiekvieną jausmą galime rasti jame – pilve, krūtinėje, širdyje, galvoje. Galime stebėti kokio jis dydžio, formos, ar kinta, juda. Šie pojūčiai yra lyg vaivorykštės spalvos, kurių nė viena nėra nei geresnė, nei blogesnė už kitą, jos tiesiog yra. Taip jau yra, kad protas patogiausiai jaučiasi statikoje, t.y. – kai viskas maždaug nekinta, yra pastovu, nuspėjama ir ne per stipru. Štai kodėl kai kuriuos jutimus, kurie truputį stipresni nei įprasti, jis priskiria prie abejotino naudingumo, gasdinančių, tokių, kurių gal vertėtų vengti. Juk kartais net ir labai didžiulis džiaugsmas, rodos, nuvargina. Nes mes vietoj leidimo jam tekėti ir mokyti, bandome įsprausti jį į proto, sąvokų ir suvokimo rėmus.

Taigi dabar galite įsivaizduoti įvairius dalykus, kurių bijote. Kaip jie jaučiasi? Nuimkite bet kokias etiketes (skauda, baisu, pykstu). Tiesiog jausmas, koks jis? Kyla karštis, juda kažkoks gniutulas, taškiukai, elektra? O dabar… kaip jaučiasi, kai tiesiog sėdite ant sofos? Atkreipus dėmesį į kūną jaučiate judant kažkokį jutimą, lyg taškiukai ar kitokia masė užlieja sėdmenis, kojas. Ar abi šios patirtys galiausiai nėra tiesiog kažkoks pojūtis, kuriam leidus būti, jis tampa neutralus? Jis tiesiog yra. Vyksta, būna, juda. Kaip pats gyvenimas. Tokia pasaulio prigimtis – vykti, būti. Leiskim tam būti, judėti per mus. Leiskim sau jausti. Atsiverkim ir tegul viskas eina kiaurai. Nevertinkim, kaip jaučiasi bendravimas su žmogumi, tiesiog stebėkim, kaip per kūną keliauja skirtingi jutimai. Leisdami sau būti, leisim pasauliui būti, leisim kitiems būti. Gyvenimo energija ir vėl natūraliai tekės, atnešdama savo prigimtinį džiaugsmą, laimę ir ramybę.

Bet juk yra kažkokie prigimtiniai jutimai – skausmas, vienatvės pojūtis, ar kiti nemalonūs jausmai, kurie nemaloniai jaučiasi jau net ir prieš uždedant etiketę, klausiau aš. Žmonės, jis aiškino, yra dvasiškos būtybės, kai kas žymiai aukščiau vien instinktų ir prigimtinių refleksų. Mes galime nukeliauti už proto, minčių ir pojūčių, stebėti juos iš šono. O jei galime stebėti iš šono, tada suprantame, kad mes nesame tie pojūčiai. Esame giliau esantys stebėtojai. Ten, giliau, nebesitapatindami su išore, kūnu ir emocijomis, pajaučiame didžiulę ramybę, tylą ir palaimą. Galime visus įvykius stebėti neutraliai, tarsi per televizorių. Buvo labai keista išgirsti, kad priimami ir visiškai laisvai tekantys jausmai, net ir tie, kuriuos laikėme pačiais destruktyviausiais, jokios žalos mums nedaro. Net ir skausmas pamažu treniruojantis pasirodo tik kaip dar vienas pojūtis, nei geras, nei blogas. Stebėjimą iš šono ir leidimą būti galima palyginti su bet kokių failų ir programų supaprastinimu kompiuteryje iki nuliukų ir vienetukų. Juk žvelgiant į juos be „vertimo“ (mūsų pasaulyje veikiančio kaip žodžiai ir pavadinimai) tikrai nesuprastume, kuris čia kodas turėtų skaudinti, o kuris džiuginti.

Kančią sukelia ne patys pojūčiai, o mūsų spaudimas, neigimas, neleidimas sau jų jausti. Kažkodėl nenorime turėti įvairių pojūčių savo kūne. Patikrinkite, ar dabar giliai ir laisvai kvėpuojate? Ar nesate kažkodėl įtempę pilvo ar pečių? Kokiu ritmu plaka jūsų širdis? Nuo ko saugotės ar ginatės? Pavojaus nėra. Mūsų prigimtinis išlikimo instinktas sugedo susikūrus labai siaurą „laimės“ suvokimą ir visa kita, kas jo neatitinka nurašius „vengtiniems“ dalykams. Prisiminkite mano pojūčių palyginimą su vaivorykštės spalvomis. O dabar įsivaizduokite, kad kažkodėl nusprendėte, jog tik viena spalva yra „gera“, priskiriate jai „geras“ savybes, kurių ji iš tiesų savaime neturi. O visas kitas palaikote negeromis, negražiomis, vengtinomis. Tuomet protas ir reaguoja į viską kaip į pavojų. Mes nejučia galime pradėti bijoti… visko. Šis specialistas labai gerai pasakė, kad reikia suvokti, jog niekuomet nepabėgsi nuo kažko, gali bėgti tik link kažko. Nuolat primindami sau negalvoti apie mėlyną dramblį, tik apie jį ir tegalvosim. Kad ir kaip kažko vengsim, spausim – tai nedings, o tik dar labiau kankins.

Atėjusi į konsultaciją pareiškiau – aš nejaučiu pasaulio. Jis man patapšnojo koją – nejauti? Naa, jaučiu, bet ne visai. Kaip tai ne visai? Na, aš žinau, kad galiu jausti giliau, ryškiau, be kažkokio „šydo“. Bet dabar tu jauti tai taip, kaip jauti. Visos problemos atsiranda iš tų supainiojančių proto etikečių, jo susikurtų istorijų apie save, apie tai, kaip mes turėtume gyventi, jaustis ir dabarties neigimo. Koks skirtumas, kaip jutai kažkada, arba kaip įsivaizduoji, kad tai turi jaustis? Tu dabar jauti būtent taip, tai kam tai neigti, kam to nepriimti, jei tai jau yra??? Tavo vidinė tyla ir laimė nuo to nė kiek nepasikeičia. Gyvenimas tiesiog vyksta. Kiekvieną dieną gali jaustis skirtingai. Tačiau kam tai neigti ir užspausti? Pasitikėk gyvenimu, tegul jis vyksta. Tau, tikrajam tau, kuris gyvena vidinėje tyloje, niekuomet nieko nenutiks ir niekada nieko netrūks.